fbpx

Naujienų prenumerata


    AUKLIŲ STEBĖJIMAS PER KAMERĄ – TEMA, VERTA DISKUSIJOS

    Auklė ir videokamera

    Susipažinkite su stebėjimo pliusais ir minusais

     

    Auklių stebėjimas per kamerą – už ir prieš. Daug šeimų, kurios kreipiasi į auklių agentūrą, turi tvirtą išankstinę nuomonę, kad auklę būtina stebėti per kamerą. Jos sako: „Mūsų namuose yra kameros, reikia auklės, kuri sutiktų taip dirbti“. Šį faktą, kad auklė bus stebima, reikia pasakyti ją samdant, nes dalis auklių stebėjimo netoleruoja ir atsisako susitikti su tokia šeima, tad ir auklių parinkimo laikas gali pailgėti.

    Auklių agentūros „Mama ir auklė“ vadovė Ieva Augustinienė

    Tad kokie stebėjimo pliusai ir minusai?

    Auklių stebėjimas per kamerą – nusikaltimų prevencija arba įrodymai/išsiaiškinimas jiems įvykus. Teisėsaugoje (išskyrus vairavimą ir kitų padidėjusio pavojaus šaltinių valdymą) žmonėms galioja „nekaltumo prezumpcija“ – žmogus nekaltas, kol neįrodyta priešingai, tad teoriškai turėtume geranoriškai žiūrėti į kiekvieną žmogų. Tačiau ar esame linkę pasitikėti? Galų gale – kiek baikštūs, o gal net paranojiški esame? O gal – atvirkščiai – esame pernelyg naivūs?
    Jeigu kalbame apie aukles ir darželio auklėtojas, pasitikėjimas jomis tiesiogiai susijęs su mūsų pastangomis pasirinkti tinkamą žmogų. Skirtumas tik tas, kad savo namuose kameras įtaisyti galime, o darželyje – ne ir iš dalies turime pasitikėti darželio vadovų atrankos procesu (nesuprantu darželio vadovų, kurie neleidžia susipažinti iš anksto su būsimomis auklėtojomis ar mokytojomis, aš jausčiausi labai nesaugiai).

    Kuo mažiau pasistengėme, kad vaiką paliktume su tinkamu žmogumi, tuo labiau reikėtų pasirūpinti stebėjimu. Tačiau nuo piktybinio žmogaus kameros neapsaugo, jis gali netinkamai elgtis lauke ar kitose vietose, kurių kameros nefiksuoja.

    Stebėjimo didžiausias pliusas: pasitikrinti, ar viskas gerai, jei kilo įtarimas. Taip pat kameros tinka, jei tėvai yra labai nerimastingi: jau geriau stebėti kameras, nei lakstyti pirmyn atgal ir išmušti vaiką su aukle iš įprasto ritmo. Kameros tikrai pravers, jeigu pasirinkta auklė atrodo „per gera“: meiliai kalba, puikiai atrodo ir labai pigi. Tada tikrai verta pasitikrinti. Tiesa, jeigu esate labai išsiblaškę ir mėtote visur savo brangius daiktus, irgi įjunkite kameras, kad nereikėtų kiekvienąsyk „apvaginti“ namų personalo.

    Stebėjimo minusai – esate mažiau pageidaujami darbdaviai nei kiti, kurie kamerų neturi. Dalis puikių kandidačių apskritai atsisakys pas jus dirbti, kitą dalį turėsite vilioti didesniu atlyginimu ar kitais bonusais. Atmosfera namuose, net ir esant tam tolerantiškai auklei, tampa labiau įtempta: žaisti su vaiku, kai nieks tavęs nestebi, visai kas kita, nei bandyti kvailioti „į kamerą“.

    Ką yra sužinojusios šeimos apie tą laiką, kol vaikas su aukle? Ar buvo ,,detektyvų“?

    „Mes įjungėme kamerą ir… dabar nebenorime rizikuoti, kreipiamės į jus“, – išgirstu gana dažnai. Vagystės arba produktų pasisavinimai, netinkamas elgesys su vaiku – ne tokie ir reti. „Atrodo, taip gražiai kalbėjo, taip puikiai save pristatė, o pasiklausėme – visą dieną namuose tyla, tik vaikas kažką su savimi burbuliuoja. Ji nebendravo su mūsų vaiku!“ „Klausėmės – tik išėjome, auklės balso tonas pasikeičia, vaiką „pastato į vietą“. „Jungia teliką, nors aiškino, kad niekados to nedaro…“ „Visą dieną kalbėjo telefonu, į vaiką dėmesio – nulis“. Arba būna, kad tėvai nejungia kamerų, bet perspėja kaimynai, kad namuose ėmė lankytis svečiai ar kad auklė rūko balkone.

    Beje, kartais bendraujame ir su tikrais detektyvais. Turtingos šeimos juos pasisamdo, kad sužinotų, kas iš namų personalo elgiasi nesąžiningai ar juos apvaginėja.

    Jei stebi, ar auklė turi tai žinoti?

    Taip, tai būtina. Taip pat yra vietų, kur kamerų statyti negalima net ir savo namuose, nes tai bus žmogaus orumo įžeidimas. Žinoma, tais atvejais, jei jaučiate, kad vaikui kyla pavojus, į pirmą vietą statykite vaiko poreikius, o „popierius pildysite vėliau“.

    Ką sako auklės, ar nesijaučia žeminamos, suvaržytos?

    O kam patinka, kad juo nepasitiki? Žinoma, tai nesmagu, net jei supranti, kad tėvai nerimauja. Tačiau kartais auklės sako, kad geriau jau tie tėvai įjungtų kameras, negu kasdien į auklę žiūrėtų įtariai, klausinėtų taip, kad lengva įsižeisti. Jos sutinka, kad auklė matytų, kaip mažiukas lavinamas, kartais per tas kameras ir „susiskambinama“, „susimojuojama“.

    Kokių yra stebėjimo galimybių, įtaisų?

    Tikrai nesu šitos srities žinovė. Įvairovė milžiniška – nuo paprasto diktofono iki profesionalių „blakių“. Dauguma kamerų įsijungia nuo judesio, kad nefilmuotų tuščio kambario.

    Ar buvo atvejų, kad auklė nesutiko taip dirbti?

    Taip atsitinka gana dažnai. Dėl to auklės parinkimo sutartyje rašome ilgesnį parinkimo terminą.

    Gal šeimos vis dar bijo, kad auklės gers, vogs, muš vaiką ar tik žiūrės TV?

    Nerimas – intelekto ir įsitraukimo/svarbumo požymis, dėl to tėvų baimes visiškai suprantu. Nerimavimas skatina padirbėti savo vaiko labui, tik vieni padaro namų darbus kruopščiai atsirinkdami žmones, kiti – nerimaudami, kai vaikas jau prižiūrimas. Aš labiau už tuos pirmuosius… Rinkoje yra daugybė žmonių, kuriems negalima dirbti su vaikais: tai, kad „auklė“ pasirinko tokį „švelnų“ darbą, nereiškia žmogaus gerumo ir padorumo. Net diplomas gali neduoti jokių garantijų, kad žmogus – tinkamas. Dėl to niekaip nesuprantu mamyčių, kurios internete parašo: kas šįvakar gali pažiūrėti mano kūdikį? Toks elgesys – neatleistinas aplaidumas. Tinkamų dirbti auklėmis – tik viena ar dvi iš dešimties, ir tai jos tinkamos dirbti ne su visais vaikais. Vaikas – ne lakmuso popierėlis, su juo išbandyti, ar auklė tinkama, yra neatsakinga.

    Kaip į faktą būti stebimai reaguoja įvairaus amžiaus auklės? Gal jaunimui net patinka?

    Jaunimas turi mažiau kompleksų dėl savo kūno, dėl to, kaip atrodys, – nusmukusi petnešėlė ar „ne tas rakursas“ dvidešimtmetei ir šešiasdešimtmetei skiriasi. Be to, užaugo karta, kurią jų pačių tėvai labai daug fotografavo ir filmavo, taip pat esama norėjusių/norinčių būti nuomonės formuotojais. Tačiau jaunimas kartais būna ir daug griežtesni, išmano savo teises, gerbia savo jautrumą, moka nustatyti ribas. Bet jaunų žmonių, dirbančių auklėmis, Lietuvoje nėra daug, 2002–2005 metais tarp norinčių auklės darbo dominavo jaunimas, dabar labiau „močiutė su džinsais ir tekina“.

    Ar šeimos stebi aukles tik tol, kol įgyja pasitikėjimą, ar yra šeimų, kur stebi visą laiką?

    Stebėti auklę visą laiką – tai dirbti auklės stebėtojais visu etatu. Nelogiška. Tačiau esama šeimų, kur kameros dirba visą laiką, tačiau, ar kada kils noras persukti įrašą, ar nekils, – negali žinoti. „Nusprendžiau patikrinti po trijų mėnesių“ – irgi viena iš istorijų.

    Kai kur kameros įjungtos dėl kitų priežasčių – namus stebi apsaugos tarnyba, namai yra buvę apvogti (kartą į namus įsiveržė vagys, kai ten nakvojo ir tėvai, ir auklė, laimė, niekas nenukentėjo), ar žinomi žmonės vengia paparacių, informacijos nutekėjimo ir panašių dalykų. Kai kas ir patys savo namus ir biurą reguliariai pasitikrina, ar nesama „blakių“. Taigi tas pats žmogus gali būti ir stebintysis, ir stebimasis. Kaip filme pasakė vienas herojus: „Tai, kad aš esu paranojikas, dar nereiškia, kad manęs niekas neseka“.

     

    „Mamos žurnalas“

     

    Teksto nuoroda:

     

    Auklių stebėjimas per kamerą – tema, verta diskusijos. Susipažinkite su stebėjimo pliusais ir minusais

    Patarimai